Pakėlei sąskaitų nemažą šūsnį prirašytą...
Jauti, kaip norisi be orientacijos pabūt laike,
prasiurbt kompiutery nusėdusias dulkes iš naujo,-
tokia kasdieniška buhalterės dalia.
Jau penkios. Sutemai palietus lango stiklą –
„eksportu“ dvelkia darbo pabaiga.
„Balansas, Sodra...“ girdis lyg per miglą.
Ir kaipgi po dienos darbų esi gyva?..
„Pačiolio“ kalendorių lyg šeimos albumą
kasdien vartai ir vis lieti... lieti...
Juk žinom- su juo taip žiauriai gera būna.
Lyg toj dainoj "Mažyte mano, nuostabi.."
Buhaltere esi jau visą krūvą metų,
Jausmus skaičiukams saugoji tokius, kaip pradžioje.
Balansą padaryt mokėjai būdama nepilnametė.
Dabar jau trisdešimt penki... Ir vis tau negana.
Ir nepamiršim, kai pas tave atėjus
sakai: "Nu... Greitai rodyk, ką turi!"
Ir rodom, vis stengiamės įtikti...
Tu tik išspaudi šypseną savajam „kambary“.
Kitam atrodai paprasta ir nebaugi- tokia kaip visos kitos.
Kai kam gal net atrodai banali.
Tačiau sava - lyg knygos, jau senai skaitytos,
patapusios savom. O savą juk myli.
