Šauti Negalima Pasigailėti

 

Stiklinė tuščia…ar pripildysi ją?

Skausmo, ašarų, kartėlio nepagailėsi?

Sielvarto, netekties, nerimo?..

Gašlumo, liūdesio, mirties troškimo?..

Ar visa tai paaukoti galėsi

vien tam, jog stiklinė būtų pilna?

 

Ar sugebėtum nužudyti paukštį

vien tam, jog paveržtum iš jo gyvenimą?

Atimtumei džiaugsmą, tikėjimą, viltį?..

Laimę bei laisvę, troškimą pakilti?..

Žiūrėtum be skausmo į jo kraujo sruvenimą

tik tam, jog pajaustumei skrydžio aukštį?

 

Kulka tik viena. Pats nusišausi ar šausi į draugą?

Gyvensi kančioj ar pasiaukosi?

Aukosies dėl kito- pats pasitrauksi,

pakylančios saulės jau nebesulauksi.

Kaip mirštantis paukštis paskutinę giesmę giedosi…

Kulka tik viena. Ir įtampa auga. Ar šausi į draugą?

Kerštas

Anapus įnirtingai siaučia

Vėjas rudeninis,

o su juo, kaip visada, Lietus…

Tu vienas. Grėsmingai griaudžia.

Šįvakar kerštą skaudų žada neramus Dangus.

Ironiškai šypsais,

nors, rodos, vien apsiaustas apiplyšęs saugo

parduotą kūną, prarastus Jausmus…

Gal visur lydintis nelemtas dvokas raugo

Nubaido tiek Likimą, tiek Jo kėslus niekšingus?

Bejausmis sielos badas-

kokie panašūs esame visgi.

Tik tu- begėdiškas pasaulio pradas,

o aš beasmenis. Ir vis dar kelio vidury.

Kiek sykių beprasmiškai grasino

Likimas Budelis už nuodėmes tavas…

Ignoravai-

eilinį butelį išgėręs švento vyno

patrauki ten, kur niekas nesuras.

Įkyriai akinančios šviesos raudonų žibintų

tarytum tyčiojas iš apsiblaususių akių.

Pavargus eisena lyg ir tave primintų,

tačiau nepasirodysi šįvakar savo veidu tikru…

Išnyks įžūliai prisiminimai gražūs,

pamiršiu kam kasdieniškai romantiški jausmai skirti.

Ir vis dėlto- kokie gi mes panašūs!

Benamis išprotėjęs valkata esi…

- - - - - - - - -

…tavęs daugiau nebemačiau.

Žibintai gęsta.

Aš nueinu tvirtu žingsniu…

Iškeliavai ramiai

į kitą Sielų kraštą.

Su šypsena, pergalingu bei palaimintu veidu…

Pavasario pievos

Pavasario pievose pienių pūkai…

parskridę paukščiai…parkas paslaptingas…

primins – prisiekt primygtinai prašei

pavakary pasekti pasaką apie širdis pavydulingas.

Prinokę pumpurai pražydo, pamačiau,

kai pusbalsiu aš prisipažinau Tave pamilęs…

pagundai pabučiuoti neatsilaikiau

lūpas paslaptingas. Po to, pražilęs

priekaištavau pats sau Tave praradęs.

Plieninio varpo dūžiai iki šiandien skamba ausyse…

Per pilnatį nuo Tavo kapo piktžoles išrovęs

pamerksiu plastikinėj vazoje.

Pajūrio kopos. Saulėta Pakrantė.

Beprasmės Lūpos. Prisiminimai paslapčia…

Kiek sykių piktžolės Jausmus prikelti bandė?

Vien Jos, bei vienišas sugedęs patefonas nebyliai primins Tave…

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Nekalto

Laikrodžio Rodyklės sukasi sparčiu tempu.

Kiekvienu varpo dūžiu skaudžiai bausi…

Su viską griaunančiu bei nesustabdomu Laiku

pražus Užmarštyje Jausmai Ištikimiausi.

bla bla...

It vasaros gaiviuos rugiuos,
dziaugiuosi savo pareiga kilnia.
Universitetiniais darbais nuolat zaviuos-
ir delfis, one, net olialia.lt neuzdrausta.
Sakysi-tinginys esu, ir dirbti as neprates,
taciau tokia kasdiena- talentas ar ne- jus spreskit patys.

Tualetu pilnas pliazas Klaipedos pajury,
nuo bandeliu visi sika, o kur sikt- neziuri.
Net kvailys eilinis proto cia igauna.
Pliazas nuo bandeliu saules primena man sauna.

Nerašysiu: Domas prezidentas

Nerašysiu: Domas prezidentas

Domas prezidentas

Prezidenturon Doma! Garsiai sauke liaudis…

Pagaugais kunas virpuliais nuejo.

Spinduliuose sloves si kandidata nuolat maudys.

Netgi Dalia jam iskalbos visuomet pavydejo..

Nusviro it liauno karklo senos rankos...

Kadencija baigia gerb. Valdas Adamkus.

Vienintelis džiaugsmas, -sakyčiau, keistokai graudi realybė-

Jezersko nerinko tauta. Tebūnie jam kopūstuos ramybė.

Gimė rojuj sykį žodis nuostabus Arūnui-,

“Nafik” pasiuntė jis Salamakina. Ir kuo toliau.

Tas greit pasiskundė ponui Dievui Tėvui,

Liepė jis tą “nafik” įrašyt žodyne tučtuojau

Domai...

DOMAI,"- sako man ryte Modestas,

"-DIRBK, bo blin... per ausi gausi!.."

Man tai nemalonus gestas,

"Kaip laikais?" net nepaklausei...

Nu tikras begemotas tu!.

"Nu tikras begemotas tu!.." as istariau supykus.

Ir speriai uztrenkiau duris.

Nebliausiu bobiskai vienui viena palikus,

nestaugsiu balsiai it biaurus zveris.

"Iseik, padla!  Gyvenk sau tinginiaudamas!"

Dar syki garsiai surikau.

"Eik sau neprisikiskiakopusteliaudamas,

Tu ta temoki. As zinau."

Oi atleisk už sutrukdyma Tamstos

Oi atleisk už sutrukdymą Tamstos,
Neįvertinau tavo laiko svarbos.
Te daugiau besikeikiančios sielos
Nesudrumsčia Ramybės Tavos.

Įžūlus- ką darysi..prasčiokas!!!
It nulipęs ką tik nuo tvoros.
Ne estetas- tik vidutiniokas
sukirmyjusios kaimo trobos...

Grubūs žodžiai bei replikos kandžios...
...netašyta cinizmo kalba...
Kabinetan daugiau nebelandžios-
atsiprašo lai... ir bus gana!

Nemačiau kaip į “tuliką” bėgai,
negirdėjau kai išėjus verkei.
Atsiprašau- jei prašyti pradėjai-
mano žodžiai tarti per grubiai.

Nežinau kaip stotis ant kojų,-
Ir už ką gi tave kankinu?..
Tiktai vėl cigarete pamoju-
ir atsiprašymą šitą siunčiu.

-------------------------------------------------
Oi atleisk už sutrukdymą Tamstos...*

* Yra papildomų sąlygų. Atsiprašymas pateiktas 2010 m. birželio mėn. 30 d.; Galioja neterminuotai.

Niekada neapsiniauks

Niekada neapsiniauks
dangus TV3 šalies.
Saulėtoj pakrantėj lauks...
leis šokt iki nakties.

Šoksim tol, pakol staiga
deguonies trūkt pradės...
Nagi, nagi... o tada
Žvaigždės greit sulėks.

Ant parketo - ne „chaltūra“.
„Smorigino“ dėka
neužteks pajudint „rūrą“
ir patapt žvaigžde.

Laikas tepaliks veiduos
gilesnes vagas raukšlių.
Nes su „Tėvėtrim“ džiaugiuos,
liūdžiu bei verkiu...

Tepaliks ir pėdas mūsų
Gedimino prospekte.
Jaunas, žilas ar su ūsais-
Su TV “TRIM” greta.

Na ir kas, kad kopijuos.
Gros net su dantim...
TV3 nepasiduos-
Kovos visa širdim.

-------------------------------------
Mana „Tėvė“ esi jau eilę metų,
Žiūrovus myli dar labiau nei pradžioje.
Viliokliškai žavi- it būtumei nepilnametė.
Dabar jau keleri...Ir vis tau negana.

Kitam atrodo paprasta ir nebaugi TV- tokia kaip visos kitos.
Kai kam gal net atrodo banali.
Tačiau sava - lyg knygos, jau senai skaitytos,
patapusios savom. O savą juk myli.

Nekrizinių žmonių padavimai (ištrauka)

Nemune ledai išplauks

Nemune ledai, sakai, išplauks....
Man gerai... Tegul jie nafik plaukia.
Ant manęs geriau tu nebešauk,
kad ant pilvo vėlei auginu aš taukus.

Ir geriau pamokslų nesakyk,
Jie pabodo... Išeinu į Saulės miestą.
Ir sugrįžt namo tu neprašyk.
O jei grįšiu- tepk storai ant duonos sviestą.

Vasara rugiuos basa bėgios sakai?..
Na ir kas? Matei mane ne sykį pliką, basą...
Paskutinį kartą po girtos nakties mane matai-
Jau gyvensiu aš geriau pas Stasą!

Bus ruduo, atjos Šiaurys sakai?
Dėl manęs – nors ir Onutė iš Mostaičių kaimo...
Net pražilo nuo tavęs mani plaukai-
ką jau bekalbėt apie pūsles ant delno...

Akmenys paplentėm kauks? Tik pamanyk...
Nusibodo jau tavi kaprizai.
Nors šiandieną nieko nedaryk-
nekenčia, matau, tavęs nei tulpės, nei narcizai...

Netgi jeigu sužaliuos žaliai lazda,
su kuria daužei kasryt per šonus,-
Aš negrįšiu niekad... Niekada!!
Lai tiktai prisiminimai liks malonūs...

S.Neris pagal D.

Buhalterė

Pakėlei sąskaitų nemažą šūsnį prirašytą...

Jauti, kaip norisi be orientacijos pabūt laike,

prasiurbt kompiutery nusėdusias dulkes iš naujo,-

tokia kasdieniška buhalterės dalia.

Jau penkios. Sutemai palietus lango stiklą –

„eksportu“ dvelkia darbo pabaiga.

„Balansas, Sodra...“ girdis lyg per miglą.

Ir kaipgi po dienos darbų esi gyva?..

„Pačiolio“ kalendorių lyg šeimos albumą

kasdien vartai ir vis lieti... lieti...

Juk žinom- su juo taip žiauriai gera būna.

Lyg toj dainoj "Mažyte mano, nuostabi.."

Buhaltere esi jau visą krūvą metų,

Jausmus skaičiukams saugoji tokius, kaip pradžioje.

Balansą padaryt mokėjai būdama nepilnametė.

Dabar jau trisdešimt penki... Ir vis tau negana.

Ir nepamiršim, kai pas tave atėjus

sakai: "Nu... Greitai rodyk, ką turi!"

Ir rodom, vis stengiamės įtikti...

Tu tik išspaudi šypseną savajam „kambary“.

Kitam atrodai paprasta ir nebaugi- tokia kaip visos kitos.

Kai kam gal net atrodai banali.

Tačiau sava - lyg knygos, jau senai skaitytos,

patapusios savom. O savą juk myli.