Šauti Negalima Pasigailėti

 

Stiklinė tuščia…ar pripildysi ją?

Skausmo, ašarų, kartėlio nepagailėsi?

Sielvarto, netekties, nerimo?..

Gašlumo, liūdesio, mirties troškimo?..

Ar visa tai paaukoti galėsi

vien tam, jog stiklinė būtų pilna?

 

Ar sugebėtum nužudyti paukštį

vien tam, jog paveržtum iš jo gyvenimą?

Atimtumei džiaugsmą, tikėjimą, viltį?..

Laimę bei laisvę, troškimą pakilti?..

Žiūrėtum be skausmo į jo kraujo sruvenimą

tik tam, jog pajaustumei skrydžio aukštį?

 

Kulka tik viena. Pats nusišausi ar šausi į draugą?

Gyvensi kančioj ar pasiaukosi?

Aukosies dėl kito- pats pasitrauksi,

pakylančios saulės jau nebesulauksi.

Kaip mirštantis paukštis paskutinę giesmę giedosi…

Kulka tik viena. Ir įtampa auga. Ar šausi į draugą?

Kerštas

Anapus įnirtingai siaučia

Vėjas rudeninis,

o su juo, kaip visada, Lietus…

Tu vienas. Grėsmingai griaudžia.

Šįvakar kerštą skaudų žada neramus Dangus.

Ironiškai šypsais,

nors, rodos, vien apsiaustas apiplyšęs saugo

parduotą kūną, prarastus Jausmus…

Gal visur lydintis nelemtas dvokas raugo

Nubaido tiek Likimą, tiek Jo kėslus niekšingus?

Bejausmis sielos badas-

kokie panašūs esame visgi.

Tik tu- begėdiškas pasaulio pradas,

o aš beasmenis. Ir vis dar kelio vidury.

Kiek sykių beprasmiškai grasino

Likimas Budelis už nuodėmes tavas…

Ignoravai-

eilinį butelį išgėręs švento vyno

patrauki ten, kur niekas nesuras.

Įkyriai akinančios šviesos raudonų žibintų

tarytum tyčiojas iš apsiblaususių akių.

Pavargus eisena lyg ir tave primintų,

tačiau nepasirodysi šįvakar savo veidu tikru…

Išnyks įžūliai prisiminimai gražūs,

pamiršiu kam kasdieniškai romantiški jausmai skirti.

Ir vis dėlto- kokie gi mes panašūs!

Benamis išprotėjęs valkata esi…

- - - - - - - - -

…tavęs daugiau nebemačiau.

Žibintai gęsta.

Aš nueinu tvirtu žingsniu…

Iškeliavai ramiai

į kitą Sielų kraštą.

Su šypsena, pergalingu bei palaimintu veidu…

Pavasario pievos

Pavasario pievose pienių pūkai…

parskridę paukščiai…parkas paslaptingas…

primins – prisiekt primygtinai prašei

pavakary pasekti pasaką apie širdis pavydulingas.

Prinokę pumpurai pražydo, pamačiau,

kai pusbalsiu aš prisipažinau Tave pamilęs…

pagundai pabučiuoti neatsilaikiau

lūpas paslaptingas. Po to, pražilęs

priekaištavau pats sau Tave praradęs.

Plieninio varpo dūžiai iki šiandien skamba ausyse…

Per pilnatį nuo Tavo kapo piktžoles išrovęs

pamerksiu plastikinėj vazoje.

Pajūrio kopos. Saulėta Pakrantė.

Beprasmės Lūpos. Prisiminimai paslapčia…

Kiek sykių piktžolės Jausmus prikelti bandė?

Vien Jos, bei vienišas sugedęs patefonas nebyliai primins Tave…

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Nekalto

Laikrodžio Rodyklės sukasi sparčiu tempu.

Kiekvienu varpo dūžiu skaudžiai bausi…

Su viską griaunančiu bei nesustabdomu Laiku

pražus Užmarštyje Jausmai Ištikimiausi.

bla bla...

It vasaros gaiviuos rugiuos,
dziaugiuosi savo pareiga kilnia.
Universitetiniais darbais nuolat zaviuos-
ir delfis, one, net olialia.lt neuzdrausta.
Sakysi-tinginys esu, ir dirbti as neprates,
taciau tokia kasdiena- talentas ar ne- jus spreskit patys.

Tualetu pilnas pliazas Klaipedos pajury,
nuo bandeliu visi sika, o kur sikt- neziuri.
Net kvailys eilinis proto cia igauna.
Pliazas nuo bandeliu saules primena man sauna.

Nerašysiu: Domas prezidentas

Nerašysiu: Domas prezidentas

Domas prezidentas

Prezidenturon Doma! Garsiai sauke liaudis…

Pagaugais kunas virpuliais nuejo.

Spinduliuose sloves si kandidata nuolat maudys.

Netgi Dalia jam iskalbos visuomet pavydejo..

Nusviro it liauno karklo senos rankos...

Kadencija baigia gerb. Valdas Adamkus.

Vienintelis džiaugsmas, -sakyčiau, keistokai graudi realybė-

Jezersko nerinko tauta. Tebūnie jam kopūstuos ramybė.

Gimė rojuj sykį žodis nuostabus Arūnui-,

“Nafik” pasiuntė jis Salamakina. Ir kuo toliau.

Tas greit pasiskundė ponui Dievui Tėvui,

Liepė jis tą “nafik” įrašyt žodyne tučtuojau

Domai...

DOMAI,"- sako man ryte Modestas,

"-DIRBK, bo blin... per ausi gausi!.."

Man tai nemalonus gestas,

"Kaip laikais?" net nepaklausei...

Nu tikras begemotas tu!.

"Nu tikras begemotas tu!.." as istariau supykus.

Ir speriai uztrenkiau duris.

Nebliausiu bobiskai vienui viena palikus,

nestaugsiu balsiai it biaurus zveris.

"Iseik, padla!  Gyvenk sau tinginiaudamas!"

Dar syki garsiai surikau.

"Eik sau neprisikiskiakopusteliaudamas,

Tu ta temoki. As zinau."