Vėjas rudeninis,
o su juo, kaip visada, Lietus…
Tu vienas. Grėsmingai griaudžia.
Šįvakar kerštą skaudų žada neramus Dangus.
Ironiškai šypsais,
nors, rodos, vien apsiaustas apiplyšęs saugo
parduotą kūną, prarastus Jausmus…
Gal visur lydintis nelemtas dvokas raugo
Nubaido tiek Likimą, tiek Jo kėslus niekšingus?
Bejausmis sielos badas-
kokie panašūs esame visgi.
Tik tu- begėdiškas pasaulio pradas,
o aš beasmenis. Ir vis dar kelio vidury.
Kiek sykių beprasmiškai grasino
Likimas Budelis už nuodėmes tavas…
Ignoravai-
eilinį butelį išgėręs švento vyno
patrauki ten, kur niekas nesuras.
Įkyriai akinančios šviesos raudonų žibintų
tarytum tyčiojas iš apsiblaususių akių.
Pavargus eisena lyg ir tave primintų,
tačiau nepasirodysi šįvakar savo veidu tikru…
Išnyks įžūliai prisiminimai gražūs,
pamiršiu kam kasdieniškai romantiški jausmai skirti.
Ir vis dėlto- kokie gi mes panašūs!
Benamis išprotėjęs valkata esi…
- - - - - - - - -
…tavęs daugiau nebemačiau.
Žibintai gęsta.
Aš nueinu tvirtu žingsniu…
Iškeliavai ramiai
į kitą Sielų kraštą.
Su šypsena, pergalingu bei palaimintu veidu…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą